Miškinė obelis (Malus sylvestris Mill.)

Malus sylvestris Mill.

Vasaržalis, iki 10—15 m aukščio, dažniausiai dygliuotas medis, kartais krūmas. Žydi gegužės—birželio mėn., žiedyne pirmiausia pražysta centrinis žiedas. Vaisiai — rutuliški, rūgštūs, aštroki obuoliai; prinoksta rugsėjo — spalio mėn.
Paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau nėra dažna. Auga pavieniui arba po keletą medžių lapuočių ir mišriuose miškuose. Pakenčia pavėsį, tačiau geriausiai auga ir dera saulėtose vietose — laukymėse, pamiškėse, laukuose. Mėgsta vidutinio drėgnumo dirvožemius. Atspari šalčiams ir sausrai. Vaisiuose yra 7,1 — 9,8 % cukrų, 0,4—1,4 % pektinų, 0,3—0,4% organinių rūgščių, rauginių medžiagų, vitaminų. Jie valgomi švieži (ypač pakąsti šalnų), kepti, džiovinti (tinka vaisių arbatoms), iš jų gaminamas džemas, žele, gira, vynas (labai gerai maišyti su kitais, mažai rūgščių ir rauginių medžiagų turinčiais vaisiais), actas, pektinas. Vartojami ir medicinoje. Augalas medingas. Sėjinukai naudojami poskiepiams kultūrinėms obelų veislėms. Mediena tinka stalių ir tekinimo darbams.
Iš miškinės obels, kryžminantis ir su kitomis rūšimis, kilusi paprastoji obelis (M. domestica Borkh.).