Žalsvoji musmirė

Amanita phalloides

Kepurėlė 7—10(15—20) cm skersmens, iš pradžių iškili, varpelio formos, vėliau paplokščia, lygi, kartais netoli pakraščių su baltomis plėvelėmis, lengvai nusilupančiais lopinėliais, žalia, gelsvai žalia, rusvai žalia, išblukusi gelsva, pilkšva ar net balkšva. Lakšteliai balti, tankūs, minkšti, laisvi. Kotas 5 —15 cm ilgio, 1 — 3 cm storio, į pagrindą storėjantis, baltas, pilkšvo, gelsvai žalsvo atspalvio, su skersiniais žalsvais dryželiais, su odišku, baltu, rievėtu, plačiu ir lengvai nukrintančiu rinkių, pagrindas gumbiškai sustorėjęs, apgaubtas žalsvai skiautėta, nepriaugusiais kraštais išnara. Trama balta, po luobele žalsva, minkšta, švelnaus skonio, malonaus kvapo. Sporos apvalios, 8—12 x 7—11 u m. Auga liepos—spalio mėn. mišriuose ir lapuočių miškuose, kartais grupėmis. Lietuvoje randama visur, drėgnais metais daug dažnesnė. Mirtinai nuodinga, joje randama 12 nuodingų medžiagų (muskarino, amanitino, faloidino, falaino ir kt.), stipriai ardančių kepenis ir raudonuosius kraujo kūnelius. Labai panaši į žalios spalvos ūmėdes, o išblukusi į pievagrybius, dėl to grybautojams reikia būti labai atsargiems. Kai kuriose šalyse (pvz., Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Vakarų Vokietijoje) apsinuodiję žalsvąja musmire ligoniai penicilinu ir silibininu jau išgydomi.
Į žalsvąją musmirę labai panaši balta, smailakepurė musmirė (A. verna Fr.}, auganti nuo vidurvasario iki spalio mėn. spygliuočių miškuose, daugiausia eglynuose. Mirtinai nuodinga.